Ketvirtadienį popiežius Pranciškus aplankė Porciunkulę – Pranciškaus Asyžiečio prieš aštuonis šimtmečius atstatytą koplyčią, nuo kurios prasidėjo pranciškoniškojo dvasingumo ir Mažesniųjų brolių ordino istorija. Ši vieta tai pat davė pradžią garsiesiems Porciunkulės atlaidams. Prieš 800 metų, Pranciškaus Asyžiečio prašomas, popiežius Honorijus III suteikė galimybę pelnyti visuotinius atlaidus visiems kas rugpjūčio 2-ąją lankys Porciunkulės koplyčią. Iš pradžių atlaidų privilegija buvo suteikta tik Porciunkulės koplyčiai; dabar jie švenčiami visame pasaulyje.
Porciunkulės koplyčią popiežius Pranciškus lankė jau antrą kartą. Pirmą kartą jis čia buvo atvykęs 2013 m. spalio 4-ąją. Tąkart, pirmaisiais savo pontifikato metais, jis nuvyko į Asyžių pagerbti šv. Pranciškų Asyžietį, kurio vardą pasirinko tapęs popiežiumi. Šį kartą popiežius neužsuko į Asyžiaus vienuolynus, o lankė tik Porciunkulę, kartu su pranciškonais ir piligrimais minėjo atlaidų įvedimo 800 metų sukaktį.
Prieš kelis šimtmečius buvo pastatyta didžiulė barokinė Švč. M. Marijos Angelų Karalienės bazilika, gaubianti Porciunkulės koplyčią. Angelų Karalienės vardu vadinamas ir miestelis, išaugęs šalia bazilikos ir pranciškonų vienuolyno. Popiežius Pranciškus atvyko ketvirtadienį po pietų. Iš Vatikano atskridęs sraigtasparnis nusileido miestelio sporto aikštėje.
Popiežių pasitiko pranciškonų ordinų vadovai, Italijos Umbrijos regiono vyskupai ir vietinės valdžios atstovai. Įžengęs į baziliką, Pranciškus pirmiausia užėjo į jos centre esančią Porciunkulės koplyčią ir valandėlę vienas tyliai meldėsi. Perskaičius Evangeliją - Kristaus palyginimą apie du skolininkus – popiežius katechezėje kalbėjo apie Dievo gailestingumą mums ir mūsų pareigą juo dalytis su kitais žmonėmis. Po katechezės popiežius sėdo į klausyklą ir išklausė kelių penitentų išpažinčių. Galiausiai, prieš išvykimą atgal į Romą, Pranciškus užsuko į pranciškonų vienuolyną ir susitiko su jame slaugomais ir globojamais senatvės sulaukusiais ir sergančiais vienuoliais.
Katechezėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie beribį Dievo gailestingumą ir mūsų pareigą atleisti vieni kitiems, komentuodamas Kristaus palyginimą apie du skolininkus (Mt 18,21-35).
Kreipdamasis į pranciškonus ir piligrimus, popiežius visų pirma priminė žodžius, kuriuos, pasak tradicijos, Pranciškus ištaręs Porciunkulės atlaidų įvedimo proga: „Aš noriu visus nuvesti į rojų“. Ko gi gražesnio galėjo linkėti žmonėms Asyžiaus Neturtėlis jei ne išganymo, amžino gyvenimo su Dievu ir nesibaigiančio džiaugsmo, kurį Jėzus mums laimėjo savo mirtimi ir prisikėlimu? Kas gi yra rojus, kas gi yra dangus, jei ne tas meilės slėpinys, kuris mus sujungia su Dievu, kad be galo jį kontempliuotume? Bažnyčia išpažįsta šią tiesą, sakydama, kad tiki šventųjų bendravimą. Tikėdami mes niekada nesame vieni, su mumis yra visi šventieji ir palaimintieji, taip pat mūsų artimieji, kurie paprastai ir džiugiai gyveno savo tikėjimu ir liudijo jį gyvenimu. Mus tarpusavyje sieja neregimas, tačiau dėl to ne mažiau realus ryšys. Mes esame „vienas kūnas“ to paties krikšto ir tos pačios Dvasios dėka. Kai Pranciškus prašė popiežių Honorijų III atlaidų malonės žmonėms, lankantiems Porciunkulę, jis tikriausiai mintyse turėjo apaštalams pasakytus Jėzaus žodžius: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14,2-3).
Tiesiausiai į dangų veda atleidimo kelias, - sakė popiežius Pranciškus. Čia, Porciunkulėje, viskas alsuoja atleidimu. Kokia brangią dovaną Viešpats mums padovanojo, išmokydamas mums atleisti ir savo rankomis prisiliesti prie Tėvo gailestingumo.
Kodėl mes turime atleisti mums nusikaltusiam žmogui? Dėl to, kad ir mums buvo atleista. Apie tai kalbama ir Jėzaus palyginime apie du skolininkus; tą pati mes sakome ir Jėzaus išmokytoje „Tėve mūsų/ maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6,12). Mūsų kaltės – tai nuodėmės, kurias Dievas mums atleidžia; mūsų kaltininkai – tai žmonės, kuriems mes turime atleisti.
Kiekvienas iš mūsų galime būti tas Jėzaus palyginimo tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola; tokia didelė, kad jis niekada nebūtų sugebėjęs jos grąžinti. Ir mes kai klausykloje atsiklaupiame priešais kunigą, kaip tasai tarnas sakome: „Viešpatie, turėk man kantrybės“. Mes puikiai žinome savo trūkumus ir dažnai kartojame vis tas pačias nuodėmes. Tačiau Dievas nepavargsta mums atleisti; atleidžia kiekvieną kartą kai tik prašome. Jo atleidimas visiškas ir tikras, net jei mes ir vėl nusidėsime. Jis mūsų gailisi ir nesiliauja mus mylėjęs. Kaip palyginimo šeimininkas, Dievas mūsų pagaili, jis mums gailestingas ir švelnus. Kai mes gailimės, ir mūsų Tėvas mūsų pagali; einame namo ramūs, žinodami, kad jis mums viską dovanojo ir viską atleido. Dievo atleidimui nėra ribų, jis pranoksta viską, ką mes galime įsivaizduoti, pasiekia kiekvieną, kas prisipažįsta klydęs ir prašo atleidimo.
Deja, atsiranda problemų, - kalbėjo popiežius, - kai sutinkame brolį, kuris mums nusižengė. Labai išraiškingai tai pavaizduota Jėzaus palyginime: „Nutvėręs smaugė jį, sakydamas: Atiduok skolą“ (Mt 18,28). Šioje scenoje matome žmonių tarpusavio santykių dramą. Kai mes nusikalstame kitiems – tikimės pasigailėjimo; kai kiti nusižengia mums – šaukiamės teisingumo! Krikščionys neturėtų taip reaguoti. Ne toks turėtų būti Kristaus mokinių stilius. Jėzus mus moko visada atleisti. „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (22). Jėzus mums moko mylėti, o ne šauktis teisingumo. Jei apsiribotume teisingumu, nebūtume Kristaus mokiniai, kurie sulaukė gailestingumo stovėdami prie Kryžiaus, Dievo Sūnaus meilės galia.
Baigdamas katechezę, popiežius sakė, jog švenčiame Gailestingumo metus, suprasdami, kad atleidimo kelias vedą Bažnyčią ir pasaulį į atsinaujinimą. Pasauliui reikia atleidimo, nes labai daug žmonių gyvena su nuoskaudomis ir neapykanta, nesugebėdami atleisti apkartina savo ir kitų gyvenimą, nesugeba džiaugtis ir nesuranda ramybės. Popiežius taip pat ragino prašyti šv. Pranciškaus užtarimo, kad sugebėtume visada nuolankiai atleisti ir liudyti gailestingumą. (Vatikano radijas)
Popiežius Porciunkulėje - RV
